“Trūksta pašaukimų.” Tokiu išsireiškimu pas mus, Lietuvoje, norima pasakyti, kad yra drastiškai sumažėjęs seminaristų skaičius. Kunigų stygiaus, kol kas, atrodo, dar taip nesijaučia, tačiau su nerimu jau žvelgiama į ateitį.

            Žinoma, “pašaukimas” yra platesnė sąvoka, apimanti ne tik pašaukimą į kunigystę, tačiau pastarasis, atrodo, mūsų Bažnyčiai yra aktualiausias.

            Ypač daug seminaristų, net apie 200, buvo Lietuvos nepriklausomybės aušroje (Lietuva po 50-ties metų sovietų okupacijos atkūrė nepriklausomybę 1990 metų kovo 11 d.). Netrukus Lietuvoje jau buvo net keturios seminarijos, o gyventojų buvo tik apie 3 milijonus. Dabar dar mažiau.

            Šiuo metu veikiančios yra trys seminarijos, tačiau prieš trejetą metų jos buvo reorganizuotos taip, kad vienoje seminarijoje įsteigtas Parengiamasis kursas, kitoje pirmas ir antras – filosofijos studijų kursai, o trečioje – trečias, ketvirtas, penktas ir šeštas – teologijos studijų kursai. Šiemet teologiniuose kursuose mokėsi 20 seminaristų, filosofiniuose – 4, parengiamajame – 3 seminaristai.

            Taigi, pokytis yra didžiulis. Galbūt todėl, kai kalbama apie pašaukimus, paprastai pirmiausia galvojama apie pašaukimus į kunigystę. Tad kyla klausimas, kad reikia kažką daryti.

            Prieš gaunant paskyrimą į Vilniaus kunigų seminariją, apie pusmetį man teko darbuotis savojoje, Kauno, arkivyskupijoje tuomet neseniai įsteigtoje Pašaukimų sielovadoje. Turėjome viziją, kad pirmiausia reikia rūpintis, kaip mes vadinome, “pašaukimų kultūra”, idant jaunas žmogus, svarstydamas savo pašaukimo klausimą, apsvarstytų visas galimybes. Taip pat, kad visose arkivyskupijos pastoracijos srityse būtų ir pašaukimo elementas, nes pašaukimas yra “būdas” savo gyvenime siekti šventumo, kuriam esame pašaukti visi. Knygos “To Save a Thousand Souls: A Guide for Discerning a Vocation to Diocesan Priesthood” (“Išgelbėti tūkstantį sielų: ppašaukimo į diecezinę kunigystę atpažinimo vadovas”) autorius Brett A. Brannen, dalindamasis savo ilgamete patirtimi pašaukimų sielovadoje išreiškia mintį, kad daug Bažnyčioje kyla problemų dėl to, kad nemažai jos narių gyvena ne pagal savo pašaukimą, kadangi jo rimtai neapsvarsto…

            Tad yra reikalinga pirmiausia padėti jaunam žmogui susimąstyti apie savo pašaukimą ir palydėti jo paieškose. Manau, kad čia yra panašiai, kaip ir su evangelizacija. Juk kiekvienas žmogus yra pašauktas pirmiausia į šventumą. Tačiau reikalinga evangelizacija, kad jis būtų patrauktas ir atsilieptų į tą pašaukimą. Lygiai tai reikia žadinti ir tuos taip vadinamus “antrinius” pašaukimus – į kelią, kuriuo bus einama tuo šventumo keliu: į šeimą, kunigystę, pašvęstąjį gyvenimą, o taip pat ir tarnaujančią viengungystę (apie pastarąją jau kalba ir “Documento finale del Sinodo dei Vescovi sui Giovani, la Fede ed il Discernimento Vocazionale (27 ottobre 2018)”. Jis į lietuvių kalbą vis dar nėra išverstas… Šiame dokumente taip pat kalbama (n.89), kad pašaukimais į kunigystę reikia ypač rūpintis.

            Lietuvoje kol kas nėra oficialių Pašaukimų sielovados struktūrų, išskyrus jau mano minėtą Kauno arkivyskupijoje, kuri dar tik pradeda savo misiją ir kurios vaisių dar reikės palaukti.

            Tačiau aš turiu svajonę. Lietuvoje yra tikinčio jaunimo. Ir yra organizuojamos įvairios jaunimo piligriminės kelionės. Norėčiau, kad kaip viena iš jaunimo piligrimystės krypčių būtų pradėtos organizuoti piligrimystės iš Lietuvos ir į Medžiugoriją, ypač į ten kasmet rugpjūčio pradžioje vykstančias jaunimo dienas (“Mladifest”). Tam pritaria ir mano vyskupas. Girdėjau liudijimų, kad nemažai jaunų žmonių ten atranda savo pašaukimą, ypač pašaukimą į kunigystę. Žinau ir vyskupą, apie kurį girdėjau, kad savo pašaukimą į kunigystę jis atrado būtent ten. Gaila tik, kad dar nemažai yra neigiamai vertinančių šią šventovę, nors joje paprastai nė karto nėra buvę. Tie liudijimai teikia man vilties, kad per Marijos užtarimą įmanomą įveikti tiek pašaukimų, tiek ir tikėjimo krizę… Reikia tik palydėti jaunimą. Ir, žinoma, ne tik į vieną ar kitą šventovę! Reikia, kad mums rūpėtų. Ir pirmiausia, kad rūpėtų ne užpildyti kunigų trūkumą, bet pats jaunas žmogus ir jo gyvenimo kelias į šventumą.

Pubblichiamo di seguito la traduzione italiana dell’articolo:

Dobbiamo preoccuparci del giovane e del suo percorso di vita

“Mancano le vocazioni”. In Lituania, questa espressione significa che il numero di seminaristi è drasticamente diminuito. La carenza di sacerdoti non sembra essere ancora evidente, ma si guarda già con preoccupazione al futuro.

È ovvio che la “vocazione” è un concetto più ampio della vocazione al sacerdozio, ma quest’ultima sembra essere la più rilevante per la nostra Chiesa.

I seminaristi erano particolarmente numerosi, circa 200, all’alba dell’indipendenza della Lituania (la Lituania ha riconquistato l’indipendenza l’11 marzo 1990, dopo 50 anni di occupazione sovietica). C’erano da subito quattro seminari in Lituania mentre la popolazione era di soli 3 milioni di abitanti Ora il numero è ancora più ridotto.

Attualmente ci sono tre seminari, ma tre anni fa sono stati riorganizzati in modo che un seminario abbia un corso propedeutico, un altro abbia un primo e un secondo corso di filosofia e il terzo abbia un terzo, un quarto, un quinto e un sesto corso di teologia. Quest’anno, 20 seminaristi hanno frequentato il corso di teologia, 4 seminaristi il corso di filosofia e 3 seminaristi il corso propedeutico.

Quindi il cambiamento è notevole. Forse è per questo che, quando si parla di vocazioni, le vocazioni al sacerdozio sono di solito la prima cosa che viene in mente. Quindi la riflessione è che bisogna fare qualcosa.

Prima di essere assegnato al Seminario di Vilnius, ho lavorato per circa sei mesi nell’allora neonato Ufficio di Pastorale Vocazionale della mia Arcidiocesi di Kaunas. Pensavamo che la prima cosa da fare fosse quella di occuparsi di quella che chiamavamo “la cultura delle vocazioni”, in modo che un giovane, quando considerava la propria vocazione, prendesse in esame tutte le possibilità. Inoltre, si riteneva necessario che in tutti i ministeri pastorali dell’arcidiocesi ci fosse un riferimento al tema della vocazione, perché la vocazione è il “modo” di perseguire la santità nella nostra vita, a cui tutti siamo chiamati. To Save a Thousand Souls: A Guide for Discerning a Vocation to Diocesan Priesthood di Brett A. Brannen, condividendo la sua esperienza pluriennale nella pastorale vocazionale, esprime l’idea che molti dei problemi della Chiesa sono dovuti al fatto che molti dei suoi membri non vivono la loro vocazione perché non la considerano seriamente…

È quindi necessario, prima di tutto, aiutare un giovane a riflettere sulla sua vocazione e accompagnarlo nella sua ricerca. Penso che sia simile all’evangelizzazione. In fondo, tutti sono chiamati prima di tutto alla santità. Ma l’evangelizzazione è necessaria per accompagnarlo mentre ricerca la sua vocazione. Allo stesso modo, è necessario risvegliare quelle vocazioni cosiddette “secondarie” – al cammino che porterà a quella santità: alla famiglia, al sacerdozio, alla vita consacrata, e anche al ministero dei single (di quest’ultimo si parla già nel “Documento finale del Sinodo dei Vescovi sui Giovani, la Fede ed il Discernimento Vocazionale (27 ottobre 2018)”. Questo documento parla anche (n. 89) della necessità di curare in modo particolare le vocazioni al sacerdozio.

In Lituania, non esistono ancora strutture ufficiali per la pastorale vocazionale, ad eccezione di quella già menzionata dell’arcidiocesi di Kaunas, che è ancora all’inizio della sua missione e di cui si dovranno attendere i frutti.

Ma io ho un sogno. In Lituania ci sono dei giovani credenti. E si organizzano diversi pellegrinaggi giovanili. Mi piacerebbe che venissero organizzati pellegrinaggi dalla Lituania a Medjugorje come una delle mete per i giovani, in particolare durante le Giornate della Gioventù (“Mladifest”) che si svolgono ogni anno all’inizio di agosto. Ho sentito testimonianze sul fatto che molti giovani stanno scoprendo lì la loro vocazione, soprattutto quella al sacerdozio.  Queste testimonianze mi fanno sperare che, per intercessione di Maria, sia possibile superare sia la crisi delle vocazioni che quella della fede… Dobbiamo solo accompagnare i giovani. E ovviamente non solo in un santuario! Dobbiamo prenderci cura di loro. E, soprattutto, non per coprire la carenza di sacerdoti, ma per occuparci del giovane stesso e del suo cammino di vita verso la santità.